Šios sporto šakos atstovai buvo vieni pirmųjų sportininkų, išgarsinę nepriklausomybę atkūrusią savo valstybę. 1991 metais kauniečio trenerio Romualdo Montvido mokinės Jurgita Kubiliūtė, seserys Eglė ir Rasa Ostrauskaitės tapo Europos jaunimo vicečempionėmis komandų kata rungtyje Tamperėje.
Šis laimėjimas buvo gera pradžia vėlesnėms pergalėms, kurių per šios sporto šakos dešimtmetį tarptautinėje arenoje pasiekta nemažai. Apie tai prisiminta šeštadienio vakarą Kauno „Samurajaus“ klube, kur Lietuvos Shotokan Karate Federacijos prezidentas, trečiojo dano meistras Kazimieras Bartkevičius apdovanojo padėkos raštais ir prizais nemažai geriausių sportininkų, trenerių, teisėjų, šios sporto šakos veteranų.
– Neatsitiktinai susirinkome į vieną seniausių Lietuvos klubų, – po šventės teigė Kazimieras Bartkevičius, mielai sutikęs atsakyti ir į „Kauno dienos“ žurnalisto klausimus. – Ši patalpa permirkusi atletų prakaitu, čia išlikusios garbingos kovos tradicijos. Ne vienas žinomas sportininkas šiame klube pradėjo savo karjerą, tai jiems sukėlė jautrius prisiminimus, išspaudė džiaugsmo ašarą. Jie dėkingi likimui, kad pasirinko karatė, kuris padėjo iškovoti pergales ne tik ant tatamio, bet ir pasiekti laimėjimų įvairiose gyvenimo srityse.
– Kas, Jūsų nuomone, pirmiausiai nulėmė, kad šiandien turime nemažai pasaulio ir Europos čempionatų prizininkų, tarptautinių turnyrų nugalėtojų?
– Neapsirikome pasirinkę teisingą veiklos strategiją. Vartus į Europą atvėrėme lankydami žinomo Lenkijos karatė specialisto Vaclavo Antoniako seminarus Šcecine. Jo vadovaujami pirmieji mūsų instruktoriai apgynė juodus diržus. Šiuo metu taip pat tobuliname savo meistriškumą tik garsių šios sporto šakos specialistų seminaruose, kad iš pirmų lūpų gautume naujausią informaciją. Romualdas Montvidas, Vygantas Stankus, Raimondas Skibarka, Juozas Bakutis, vilniečiai Kazys Šipelis, Alvydas Pauliukevičius, panevėžietis Alfonsas Valuntonis, Valentinas Pečininas ir daugelis kitų mano bendražygių patys noriai mokėsi šio meno ir mokė savo mokinius. Džiaugiuosi, kad mūsų branduolys buvo ir išlieka tvirtas.
– Japonijoje, karatė tėvynėje, ši sporto šaka gyvuoja šimtmečius, į kitas šalis ji atkeliavo prieš daugelį metų. Kodėl Lietuvoje karatė sportas dar toks jaunas?
– Mes pusę amžiaus buvome TSRS imperijos dalis. Joje oficialiai buvo leista karatė sportininkams treniruotis, dalyvauti varžybose 1978 – 1983 metais. Po to pasirodė Andropovo įsakymas uždrausti šią sporto šaką. Buvo sakoma, kad karatė ir kiti kovos menai skatina žiaurumą, smurtą, chuliganizmą. Mano nuomone, taip sakydami tuometiniai partijos ideologai specialiai stengėsi suklaidinti visuomenę. Jie gerai suprato, kad mūsų sporto šaka ypač drausmina žmones, nuteikia ryžtingai siekti pagrindinio tikslo, ugdo puikų fizinį ir kovos meistriškumą. Jiems buvo neramu, kad karatė dėka gali susivienyti ne tik vienos, bet ir įvairių tautybių žmonės, kurie, esant reikalui, ardytų egzistavusios santvarkos pamatus.
Vis dėlto mes nelabai paisėme šio bauginančio nutarimo. Nors lankantiems treniruotes mūsų sportininkams grėsė bausmė iki penkerių metų kalėjimo, Kaune veikė nelegalios šios sporto šakos sekcijos, kurios vadinosi ušu (sveikatos gimnastikos) grupėmis. Jose persivilkę kinų valstiečių drabužiais mosuodavome kardais ir kitais įrankiais, imitavome kovos veiksmus ir rengėmės karatė varžyboms. Kai prasidėjo „perestroika“ Tarybų Sąjungoje, jau buvo leista rengti įvairius sąjunginius sveikatos festivalius. Kauniečiai tapo daugelio jų nugalėtojais Kijeve, Rygoje ir kituose miestuose. Po šių pergalių važinėjome po Lietuvą, rengėme varžybas. Žmonių susidomėjimas buvo didžiulis. Tuo metu padvelkė ir pirmieji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vėjai. Mums jau nereikėjo taip baimintis, kaip ankstesniais metais.
– Kaip sakoma, ilgai uždraustas vaisius visada labai gardus. Ar dėl to Lietuvoje buvo toks karatė vajus?
– Gal tai ir turėjo kažkiek įtakos. Tačiau svarbiausia populiarumo priežastis – ne mada, o senos ir gilios šios sporto šakos tradicijos, filosofija. Jos esmė labai artima ir suprantama kiekvienam žmogui: be pagarbos nėra mokymo, be pasitikėjimo nėra judėjimo. Jei mokinys nerodo pagarbos savo mokytojui, jam nenusilenkia, negali mokytis šio meno, užsivilkti baltą kimono kostiumą, simbolizuojantį švarią sielą, kilnumą, ištikimybę, dorybę ir kitas tauriausias savybes. Jos išdėstytos samurajaus kodekse, o pasitvirtina kovotojų veiksmuose ir sveikoje gyvensenoje. Kad mokinys taptų mokytoju, reikia nueiti ilgą pavojų ir pagundų slypintį kelią, atsisakyti daugelio įgimtų blogų dalykų.
– Jūs esate vienas karatė pradininkų Lietuvoje, 1980 metų TSRS čempionas. Kas Jus, prieš tai pasiekusį gerų rezultatų gimnastikos, laisvųjų imtynių varžybose, paskatino tapti žinomu karatė meistru?
– Karatė filosofija. Žmogus eina karatė keliu visą gyvenimą, nepraranda pasitikėjimo savo jėgomis ir dėl to greitai nepasensta. Gal kas matė, ką ant tatamio išdarinėja šešiasdešimtmečiai, septyniasdešimtmečiai? Senukais jų nepavadinsi, jie trykšta energija. Dalyvaudamas karatė varžybose, o dabar ugdydamas savo auklėtinius, suradau atsakymus į daugybę svarbiausių klausimų. Kas mane, buvusį gimnastą ar imtynininką, dabar prisimintų? Jausčiausi išspaustas lyg citrina ir niekam nereikalingas.
– Karatė susideda iš kelių stilių. Kodėl Lietuvoje propaguojate ir vystote Shotokan?
– Kaip sakoma, skonio reikalas pasirinkti vieną ar kitą kovos rūšį. Pavyzdžiui, kiokušin stilius – tarsi maratonas lengvojoje atletikoje, kur laukia labai ilga distancija ir sportininkui reikia didžiulės ištvermės, specialių duomenų ir technikos. Shotokan – tarsi sprintas, čia viską lemia sprogstamoji jėga, vienas smūgis. Mūsų sąvoka tokia: smūgis yra žaibas, o smūgį lydintis riksmas – perkūnas. Jei sutampa šie dalykai, – nuostabu, sportininkas yra puikiai pasirengęs. Mano fiziologija geriausiai atitinka šį stilių, stengiuosi, kad į „Samurajų“ ir kitus šalies Shotokan klubus ateitų kuo daugiau žmonių. Šiuo metu Lietuvoje yra 19 mūsų stiliaus klubų, kuriuos lanko apie 2000 sportininkų.
– Nesuprantu, ar toks skaičius yra didelis? Be to, ar yra skirtumas tarp anuometinių ir dabartinių klubų narių?
– Neslėpsiu, šiuo metu nėra to, kas buvo anksčiau. Prieš dešimtmetį norintiems treniruotis reikėdavo palaukti net eilutėje koridoriuje, kad patektų į salę. Tokia buvo fanatiškumo ir konkurencijos banga.
Dabar tapo erdviau, nes padidėjo ir sporto salės. Tačiau jaunimo galvas neretai sujaukia didžiulis asmeninės laimės troškimas. Jam norisi viską kuo greičiau išbandyti, gyventi vien malonumais, atsisakyti sunkių treniruočių. Tai nesiderina su karatė filosofija ir mums tenka išsiskirti.
Kiti žmonės pasirenka įvairias gyvenimo vertybes. Kai kurie jų vėliau nori treniruotis, tačiau jau nepasiekia ankstesnių rezultatų. Argi įmanoma įbristi j tą patį upės vandenį?
Vis dėlto nereikia nerimauti. Jeigu patys ištvermingiausi žmonės išlieka mūsų sporto šakoje ir pasiekia gerų rezultatų, dirbame neblogai. Optimistiškai nuteikia tai, kad Tarptautinis olimpinis komitetas įtraukė Shotokan karatė į 2004 metų Atėnų vasaros olimpinių žaidynių parodomąją programą. Vadinasi, artėja metas, kai tapsime olimpiečiais, būsime geriau finansuojami ir vertinami.
Kalbėjosi Alvydas STANIULIS
„Kauno diena“