Per 17 savo sportinės karjeros metų kaunietis R.Budnikas Vilniuje devintąjį kartą tapo Lietuvos suaugusiųjų šotokan karatė čempionu
Trisdešimtmetis Kauno Shotokan karatė klubo “Satoris” narys, UAB “Eoltas” saugos tarnybos padalinio vadovas Robertas Budnikas neskuba nusirišti juodojo diržo nuo kimono ir ketina iškovoti dešimtąjį šalies čempiono aukso medalį.
“Įgyvendinęs šią svajonę galėčiau ramiai užleisti vietą ant tatamio jaunesniems, ambicingiems varžovams. Dešimtukas – mano mėgstamas skaičius, todėl bandysiu neprašauti. Iš tikrųjų manęs laukia labai sunki kova: kiekvieną sykį apginti čempiono titulą vis sunkiau, nei jį iškovoti. Kuo dažniau laimi, tuo susilauki didesnės konkurencijos. Turiu jėgų ir noro, nejaučiu amžiaus naštos, bet senos nugaros ir kojų traumos primena, kad ateina laikas pasakyti: “Sudie, karatė”, – tvirtino “Kauno dienai” pirmojo dano meistras Robertas Budnikas, atstovaujantis šalies rinktinei jau dvylika metų.
– Kuris medalis yra brangiausias iš laimėtų?
– Nenoriu išskirti nė vieno apdovanojimo ir nė vienos kovos. Visi pareikalavo daug dvasinių ir fizinių jėgų. Bet koks laimėtas prizas – geriausias atpildas už sunkias pastangas. Jei pavyktų tapti čempionu dešimtąjį kartą, irgi negalėčiau tvirtinti, kad tas aukso medalis būtų brangiausias. Tik būtų smagu, kad nuėjau netrumpą, solidžia pergale vainikuotą karatė kelią.
– Kas Tau padeda taip ilgai išsilaikyti kovų aukštumose?
– Sportinė forma, kurią gerinu po kruopelytę beveik kiekvieną dieną. Per tiek metų sukaupiau nemažai patirties, išmokau, kaip paskirstyti intensyvių treniruočių krūvius, išreikalauti iš savęs jėgų maksimumo. Išeidamas ant tatamio galvoju tik apie pergalę, todėl būnu nepaprastai susikaupęs ir nieko nematau, išskyrus savo varžovą.
– Kas Tau yra karatė?
– Gyvenimo išminties filosofija, būtinybė ir daugelis kitų svarbiausių dalykų. Gal ir nevykęs palyginimas, bet maždaug tas pats, kas užkietėjusiam rūkoriui cigaretė (šypsosi). Labai blogai jaučiuosi, jei kurią dieną nepavyksta ištrūkti į sporto salę. Karatė tiesiog įauga į kraują. Kas aktyviai sportuoja, nenutraukia treniruočių, nes jos padeda bėgti nuo senatvės, išlikti sveikam dvasia ir kūnu, apginti save ir silpnesnius žmones.
– Ar teko Tau pritaikyti karatė veiksmus dirbant saugos tarnyboje?
– Kol kas neteko, ir tuo reikia džiaugtis. Bet jei prireiktų tramdyti neklaužadas, nesudvejočiau. Karatė moko gintis, o ne pulti, ši sporto šaka ugdo pasitikėjimą savo jėgomis, gerą kovos techniką ir reakciją. Pastarosios savybės dėka esu ne sykį apsaugojęs nuo stalo krintančius indus, kad jie nesudužtų. Nesitreniravusiam žmogui tai būtų neįmanomas dalykas.
– Karaliaudamas ant lietuviško tatamio, nesi pasiekęs svarių pergalių tarptautiniuose turnyruose. Kodėl?
– Buvau Skandinavijos šalių atvirų varžybų nugalėtojas. Pasaulio ir Europos čempionatuose nepavyko užkopti ant garbės pakylos dėl to, jog kumite rungtyje, kurioje man tenka kovoti, daug ką lemia sportinė sėkmė ir teisėjų simpatijos. Shotokan stilius – ne kontaktinis, todėl labai svarbu, kaip teisėjai interpretuoja vieną ar kitą veiksmą. Mano nuomone, ne sykį turėjau tapti prizininku, bet pergalės atiteko varžovams. Apmaudu, kai taip įvyksta, bet tokia mūsų sporto šaka. Joje reikia mokėti ir garbingai, ir ne visai pelnytai pralaimėti. Tačiau aš dar netariau paskutinio žodžio. Ateityje susitikęs su profesionaliais užsienio karatė meistrais, kurie pelnosi duoną tik iš kovų, tikiuosi pergalių.
Alvydas STANIULIS
„Kauno diena“